Keliautojas sako, kad beveik vien neasfaltuotais keliais ir bekele nuvažiavęs pustrečio tūkstančio kilometrų įgyvendino savo siekius – patirti marokietišką chaosą, pajusti dykumos ramybę, pabūti su tuaregais ir pervažiavus Atlaso kalnus pasiekti vandenyną.
Iš dykumos – į vakarus
Su klajokliais tuaregais dykumoje pernakvojęs ir patyręs jos tylą, K. Mieliauskas vėl leidosi į kelią, kaip ir planavo – kelionė prasidėjo Maroko šiaurėje, pasiekta dykuma, o pabaigai laukia Atlanto vandenynas Maroko vakaruose.
„Po neįkainojamos patirties su tuaregais, palikau kopas už nugaros, bet dykuma iš karto tikrai nesibaigė – ir toliau važiavau tarsi jūros dugnu be vandens, visur tik akmenys, sukietėjęs molis, akiai neaprėpiami pločiai, visa tai nedingo. Pakeliui vis pasitaikė kupranugarių. Lydėjo dulkėse paskendęs žavesys. Kalbant apie vairavimą, iššūkių taip pat nesumažėjo, nes reikėjo saugotis akmenų. Be to, kad patekčiau prie vandenyno, vėl turėjau kirsti Atlaso kalnus“, – pasakoja keliautojas.
K. Mieliausko kelias toliau vedė upių slėniais ir net upių vagomis. Draa upės slėnis yra vienas ilgiausių ir vaizdingiausių Maroke, nusidriekęs nuo Atlaso kalnų link Sacharos dykumos. Draa upė maitina oazes, datulių palmių giraites ir mažus berberų kaimelius.
„Man buvo svarbu keliauti palei Draa upę, nes ir klajokliams tuaregams ji buvo labai svarbi kelionėse iš dykumos į Maroko miestus. Keliauti palei upę reiškė, kad bus vandens, pavėsio, palmių, jiems buvo patogu keliauti upės slėniu. Lygiai tą patį darau ir aš, bandau tai patirti. Kartais mano neasfaltuotas kelias net pasuka į upės vagą, kuri šiuo metų laiku jau yra sausa, bet važiuoti yra paprasčiau ne pačia vaga – stengiuosi keliauti šiek tiek aukščiau“, – sako K. Mieliauskas.
Netikėta problema
Tolstant nuo dykumos karštis po truputėlį atlėgo, atsirado daugiau augalijos ir žalumos. K. Mieliauskas su motociklu atsidūrė arčiau civilizacijos ir pateko ant asfaltuoto kelio, o tai reiškė, kad atėjo laikas prisipūsti motociklo padangas.
„Kad važiuojant dykuma būtų didesnis sukibimas, iš jų buvau išleidęs nemažai oro. Atsidūręs nedidelėje gyvenvietėje stabtelėjau prie sankryžos, o šalia manęs netrukus sustojo žmogus mechaniko drabužiais ant motorolerio ir pasiteiravo, ar man reikia pagalbos. Atsakau, kad ne, nes tik noriu prisipūsti padangas. Tačiau tas žmogus nenuvažiavo sau, liko stebėti“, – prisimena keliautojas.
Netrukus paaiškėjo, kad pagalbos keliautojui visgi reikės. Pūsdamas orą į padangas K. Mieliaukas pastebėjo, kad to padaryti niekaip nepavyksta, nes padanga prakiurusi. Tada vietinis vėl pasiūlė pagalbą – jo garažas buvo už kelių šimtų metrų. Atvažiavus ten ir įvertinus situaciją paaiškėjo, kad padanga yra suplyšusi labiau nei keliautojas manė ir jos neįmanoma suremontuoti. Žinoma, vietinis mechanikas pasiūlė įsigyti naują.
„Dvidešimt minučių ir jau galėjau važiuoti toliau. Kaip sakoma, jei problemą galima išspręsti už pinigus, tai – ne problema, o išlaidos. Bet pati situacija mane sužavėjo tuo, kad techninis iššūkis ištiko ne kažkur toli dykumoje, toli nuo civilizacijos, kur būtų lengva prisigalvoti „kas būtų jeigu būtų“. Viskas įvyko tik įvažiavus į gyvenvietę ir mechanikui kone į glėbį. Problema atsirado ir išsisprendė tuo pačiu metu, kai aš apie ją dar net nežinojau. Už tai aš esu dėkingas gyvenimui ir priimu, kaip ženklą, kad visata palaiko kelionę, jeigu situacija gali išsispręsti savaime“, – džiaugiasi K. Mieliauskas sėkmingai pasibaigusia padangos problema.
Finišas – vėjų mieste
Kelionė užtruko dešimt dienų, už nugaros liko 2500 km. Bet ir paskutiniai kilometrai vandenyno link nelengvesni negu prieš tai, nes keliautojui teko važiuoti ir tarp krūmynų ir aštrių akmenų. Tačiau čia jau gaivino nuo Atlanto pučiantis sūrus vėjas. K. Mieliauskas pasiekė vėjų miestu vadinamą Esavirą, žinomą kaip bohemišką menininkų, muzikantų ir banglentininkų miestą, kuriame susipina berberiška, arabų, žydų ir europietiška kultūros. Sakoma, kad Esavira – tai vieta, kur laikas sulėtėja, o vėjai išpučia triukšmingas mintis iš galvos.
„Kelionė baigėsi Esaviroje, didžiąją dalį kelio nuvažiavau šalutiniais neasfaltuotais keliais ir bekele. Išbandžiau man naują CFMOTO 450MT motociklą ir labai džiaugiuosi, kad jį išbandžiau būtent tokioje kelionėje dėl mažesnio svorio. Labai patiko“, – sako keliautojas.
Baigdamas kelionę „Tuaregų keliais“, K. Mieliauskas sako įgyvendinęs tai, apie ką galvojo prieš išvykdamas – patirti marokietiškų turgų chaosą, pajusti dykumos ramybę, pabūti su tuaregais ir pasiekti vandenyną.
„Važiuodamas motociklu sklendžiu tarp išorinio ir vidinio triukšmo. Kelias visada atveda į dabarties tylą, o dabartyje man gyvenimas skleidžiasi labiausiai. Dažnai atsakymai ateina neuždavus klausimo. O kas nepriklauso, paleidžiu lengviau ir paprasčiau“, – iki kitų kelionių po karštus ir šaltus kraštus atsisveikina keliautojas ir motociklininkas K. Mieliauskas ir dėkoja visiems, kurie sekė jį tuaregų keliais Maroke.
