Nepraėjus nė pusei metų, praėjusią savaitę Krašto apsaugos ministerijos surengtoje spaudos konferencijoje „Baltijos gynybos linija – kontrmobilumas ir fortifikacijos: kur judame toliau?“ buvo pristatytas labai panašus, tik ne keturių, o trijų lygių ešalonuotos gynybos linijos projektas.
Nesiimsiu spręsti, kiek šie du projektai susiję ir kuris iš jų geresnis – akivaizdu, jog antrasis neatsirado lygioje vietoje, be pirmojo įtakos. Iš esmės kuo daugiau tokių iniciatyvų kils, tuo labiau tikėtina, kad bent kai kurios bus įgyvendintos. Gaila tik dėl tempų – vien tam, kad būtų pripažinta tokių sprendimų būtinybė ir visuomenei pristatytas šiek tiek modifikuotas variantas, prireikė daugiau nei trijų mėnesių. O kiek dar laiko užtruks kol prasidės realūs darbai?
Beje, apie gynybinių įtvirtinimų poreikį mes, Ukrainoje kariaujantys ir kariavę savanoriai, įtikinėjome dar prieš dvejus metus. Ir kokiais tik epitetais tuomet nebuvome išvadinti. Anot už šalies gynybą atsakingų valdininkų, aukštų karininkų ir jiems pataikavusių spaudos atstovų, mes nieko nenusimanome karinėse strategijose, nežinome NATO planų, nesuprantame, kad gynybiniai įtvirtinimai trukdys manevravimui, ir apskritai – Lietuva ne Ukraina, čia gynyba bus organizuojama kitaip.
Jei vien tam, kad atsisakytume išankstinių stereotipų ir pripažintume, jog klydome, reikia dvejų metų, kiek dar užtruksime, kol būsime pasiruošę efektyviai gintis?
Kas gi nutiko dabar, kad gynybiniai įtvirtinimai, po dvejų metų neigimo, staiga tapo būtinybe, o ne trukdžiu manevravimui? Pasikeitė NATO gynybos planai? Pakito strategija? Ar pagaliau buvo nusiimtos NATO narių karūnos ir suvokta, kad reikia mokytis iš Ukrainos karo patirties? Ir jei vien tam, kad atsisakytume išankstinių stereotipų ir pripažintume, jog klydome, reikia dvejų metų, kiek dar užtruksime, kol būsime pasiruošę efektyviai gintis? Tai kelia didžiausią nerimą.
Šiandien, rugpjūčio 19 dieną, ta pati Vytauto Didžiojo gynybos linijos iniciatyvinė grupė, pasipildžiusi keliais naujais nariais, rengiasi pristatyti papildomą gynybinės linijos elementą – „Dronų sieną“, kuri apims priešiškų dronų aptikimo, identifikavimo ir neutralizavimo strategiją. Labai norisi tikėti, jog šį kartą už gynybą atsakingiems valdininkams neprireiks dar trijų mėnesių ar pusės metų, kad būtų pristatytas panašus sprendimas. Laikas yra gyvybiškai svarbus, todėl turėtume apjungti jėgas bendram tikslui kuo greičiau pasiekti.
Mes šimtus milijonų skiriame transporto lėktuvams, kurie karo metu net nepakiltų, o gynybai skolintas lėšas nukreipiame avansiniams mokėjimams už 2030 m. planuojamus pagaminti 44 tankus.
Deja, matant, kaip pastaruoju metu dėliojami gynybos prioritetai, optimizmo lieka nedaug. Ukrainoje 20–40 km pločio fronto ruožą gina viena brigada (apie 5 tūkst. karių), kurią remia specializuotas bepiločių sistemų batalionas, susidedantis iš tolimosios ir artimosios žvalgybos bepiločių, atakos dronų, didžiųjų multirotorinių dronų, oro gynybos dronų perėmėjų ir kitų vienetų. Mes gi, su savo pusantros brigados ir nuliu bepiločių sistemų batalionų, turėtume ginti beveik 950 km sienos su rusija ir Baltarusija.
Nereikia būti dideliu kariniu strategu, kad suprastum: esamoje situacijoje tarp pagrindinių prioritetų turėtų būti aktyvaus rezervo rengimas ir apginklavimas (visuotinės gynybos koncepcijos įgyvendinimas), specializuotų bepiločių padalinių kūrimas ir aprūpinimas bei, žinoma, amunicijos įsigijimas. Užuot to siekę, mes šimtus milijonų skiriame transporto lėktuvams, kurie karo metu net nepakiltų, o gynybai skolintas lėšas nukreipiame avansiniams mokėjimams už 2030 m. planuojamus pagaminti 44 tankus. Taip pat milijardinės sumos skiriamos infrastruktūros projektams vystyti – ir visa tai gresiančio karo akivaizdoje.
Kai trejus metus nuosekliai neigi dronų reikšmę, įtikinėji save ir kitus, kad „ukrainiečiai ir rusai dronais kariauja tik iš biednumo“ arba kad „greitai apie tuos dronus niekas net neprisimins“, stebuklo tikėtis neverta – gynybos nuo dronų sistema per mėnesį neatsiras.
Naiviai tikėtasi, kad per pusę mėnesio į šalį įskridę du koviniai rusų bepiločiai orlaiviai (vienas jų – su sprogmenimis) šiek tiek prablaivins mūsų sprendimų priėmėjų galvas. Deja, kai trejus metus nuosekliai neigi dronų reikšmę, įtikinėji save ir kitus, kad „ukrainiečiai ir rusai dronais kariauja tik iš biednumo“ arba kad „greitai apie tuos dronus niekas net neprisimins“, stebuklo tikėtis neverta – gynybos nuo dronų sistema per mėnesį neatsiras.
Kai kam šiuo metu didžiausia problema – ne kaip pasivyti laiką, iššvaistytą dronų reikšmės neigimui, o kaip įtikinti visuomenę, kad situacija kontroliuojama, kad trys transporto lėktuvai karo akivaizdoje perkami ne valdininkų kelionėms ar jų šeimų evakuacijai, o realioms karinėms užduotims vykdyti.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
