Kęstutis Masiulis. Ar Prezidentas ir socialdemokratai supranta, kad Ruginienė yra rizikinga kandidatė?

Iš tokių „smulkmenų“ nesunku susidėlioti bendrą vaizdą – pasitikėjimo I. Ruginiene stokoja net artimiausi jos bendražygiai. Pasigilinkime giliau, kokių savybių norėtume iš Vyriausybės vadovo.

Jei jums būtų paskirta rimta širdies operacija – tikriausiai norėtumėte, kad ją darytų patyręs chirurgas, dar geriau profesorius. Nesutiktumėte, kad ant jūsų širdies pasitreniruotų pradžiamokslis. Beje, taip daryti net neleidžiama. Universitete, mokslo įstaigose irgi, tik augant mokslininko patirčiai, jis gauna vis rimtesnius mokslinius laipsnius, pareigas ir yra vis labiau girdimas pasaulyje. Tikriausiai suprantate, kodėl į svarbius stambių koncernų, bankų vadovų postus yra daromos kietos ir nepigiai kainuojančios protų medžioklės ir kandidatų atrankos. Ieškomi geriausi iš geriausių vadovų ir jiems mokami didžiuliai atlyginimai. Į šias pareigas niekas neieško savų „partinių“, o ieško vadovų, turinčių strateginės plėtros patirties, mokančių valdyti krizes, optimizuoti procesus, finansinius išteklius, turinčių plačią tarptautinių santykių patirtį.

Ar tokių ir dar platesnių kompetencijų nereikia tikėtis ir iš būsimo Vyriausybės vadovo? Matyt, kad netgi platesnių. Suprantama, jog Vyriausybės vadovo kompetencijos gali susiformuoti tik dirbant politiko darbą, su laiku įgaunant patirties ir susikuriant autoritetą. Tačiau tam reikia laiko ir darbo, o ne vien niekuo nepagrįsto pasitikėjimo.

Štai ir supratome, kodėl neatsitiktinai matome, kad net patys socdemai I. Ruginienę mato tik derybų ir viešosios komunikacijos paraštėse, ji tik formaliai pastebima Vyriausybės formavimo darbuose. Jai socdemai nebepatiki net menkiausio vaidmens iškomunikuojant dienos įvykius. Visur matome besireiškiantį M. Sinkevičių, kuris, duodamas interviu, I. Ruginienės netgi nepasistato greta savęs, kad, neduok, Dieve, kas nors jos ko nepakalbintų. Juo toliau, juo tai atrodo keisčiau.

Politika yra specifinė profesinė veiklos sritis. Visas socdemų vykdomas derybinis procesas rodo, kad I. Ruginienė socdemų „bebrų“ elitui nėra joks autoritetas. Iš to, ką mes viešai matome, sakyčiau – ji tik proceso vėliava, o ja mojuoja M. Sinkevičius. Visa daugialype net neverbaline komunikacija ji yra nužeminama, nuvertinama. Na ir kas, kad ji pasiūlyta į Ministro Pirmininko postą. Reikalus net nuo pat derybų pradžių vairuoja galinėje sėdynėje įsitaisę didesnę partinę patirtį ir didesnį politinį autoritetą turintys „bebrai“. Mes gerai net nežinome, kurie iš jų.

Ar ji sugebės perimti, atsiimti Vyriausybės vairą, nepaklusti partijos „bebrų“ diktatui?

Mes atsakymų į šiuos klausimus neturime. O jei neturime, tai kodėl socdemai Prezidentui ją siūlo „samdyti“ į svarbiausio Lietuvos „vadybininko“ postą? Gal todėl susitikime su ja G. Nausėdos veidas buvo įsitempęs, jame nebesimatė švytėjimo, koks buvo pasitinkant G. Palucką?

Iš Vyriausybės vadovo tikimės, kad jis bus naujos šalies plėtros lyderis. Ką žinome apie I. Ruginienę? Žinome tik tiek, kad ji viešai pareiškė, kad idėjų ji turi. O kokių, kokios jos? Ar tos idėjos strateginės? Net jei taip, tai ar užteks jos strateginių idėjų ir jos kaip asmenybės autoriteto, kad tą konceptualią strateginę lyderystę išgirstų ir jos Vyriausybės nariai, ir visuomenė?

Šiaip, tai idėja idėjai nelygu. Vienam ji gali būti svarbi, kitam – ne. Politiko idėjos privalo būti viešos. Tik viešai išsakytos idėjos gali būti įvertintos, priimtos arba atmestos. Todėl prieš tvirtinant premjerę, ir reiktų išgirsti jos strategines idėjas. Premjeras turi matyti ilgalaikę šalies raidos perspektyvą, gebėti planuoti adekvačius procesus. Pagal tai jis turėtų mokėti burti komandą. Suprantama, jis turi gebėti viešai apginti savo idėjas, nes jos yra jo ir bus sunkumų jas įgyvendinant.

Būtų nuostabu, kad valstybės premjeras būtų ne tik kelių įkvepiančių ilgalaikių idėjų iniciatorius, bet ir puikus oratorius, polemizuotojas. I. Ruginienė dabar tyli. Nei strateginių idėjų, nei koalicijos vertinimų, nei viešų pareiškimų, interviu. Po prisistatymo kaip „sovietinių laikų vaiko“ viešojoje erdvėje iš jos pusės – tyla. Jos „spaudos atstovu“ lyg vijurkas visuose frontuose dirba M. Sinkevičius.

Ir apskritai, ar ji turi strateginio lyderio savybių? Tai yra – ar ji ar yra toks žmogus, kuris geba generuoti ilgalaikes šalies plėtros strategines gijas ir savo autoritetu paskatinti visą Vyriausybę, valdančiąją koaliciją toms idėjoms pritarti ir padėti įgyvendinti. Valstybė ne profsąjungos. Ji turi būti vedama greičiausios pažangos kursu. Pasirūpinti dirbančiųjų maksimalia gerove neužtenka. Tai svarbu, bet jei tai bus valstybės prioritetas – tai galima nuo augimo pasukti į stagnaciją, netekti geopolitinio saugumo.

Ar ši kandidatė bus solidus autoritetingas Lietuvos lyderis tarptautiniame formate, o gal tik graži deklamuotoja pagal patarėjų parengtą kalbą? Ir t. t., ir pan. Ir vėl nežinome, nes ji neturėjo progų gerai sublizgėti ir šiuo klausimu.

Iš to, ką matome, peršasi išvada, kad taip nebus, kad ji bus tik blankus partinio diktato ruporas.

Politikos praktikoje yra natūralu, kad į Vyriausybės vadovo postą partijos iškelia labiausiai patyrusius narius, partijos pirmininkus arba jos parlamentarų gretų lyderius. I Ruginienė šiuo atžvilgiu yra tabula rasa. Ji iki šiol negarsėjo patirtimi.

Profesionalumas politikos srityje yra ne kas kita kaip platus politikos sričių ir teisėkūros procesų subtilybių profesinis išmanymas, dar ir gebėjimas vadovautis šiomis žiniomis. Politikos profesionalas puikiai išmano Valstybės institucinę sąrangą. Jis išmano tarptautinę politiką, diplomatiją, valstybės saugumo poreikius. Jam teks naviguoti valstybės ekonomikos procesus, būti arbitru dalijant valstybės finansus tarp įvairių sričių. Ir tą reiks padaryti taip, kad būtų užtikrintas maksimalus valstybės augimas. Vyriausybės vadovas turi gebėti spręsti krizes, nes niekas nežino, kada ji gali iškilti, o Vyriausybės ir jos vadovo negebėjimas valdyti netikėtai užklupusią krizę, kaip žinome, ją tik gilina, o tai gali peraugti ir į politinę krizę.

Ar I. Ruginienė turi susiformavusi bent dalį šių profesionaliam politikui būtinų gebėjimų? Iš to, kaip su ja elgiasi socialdemokratai, galime spręsti, kad net jie tuo netiki. Jie patys ja nepasitiki. Kodėl mes, kodėl valstybės Prezidentas tuomet turi ja pasitikėti?

Ponia I. Ruginienė politikos pasaulyje mažai žinoma. Kitaip tariant, ji dar nėra patyrusi didžiųjų pagundų ir nuo jų atsispyrusi: nei pataikūnų liaupsių, nei parodžiusi moralinį stuburą nepriimti į komandą netikėlių, bet „saviškių“. Pastaruoju aspektu jai jau turime ką prikišti, nes, kaip girdėjome, jai nekliūva koalicija su antisemitiniais partneriais. Tiesą sakant, šiuo klausimu realpolitik (paprasčiau tariant – išverstaskūrišką) moralę pademonstravo ne tik ji, bet ir M. Sinkevičius. Gal tai tokia visa partija – be moralinių principų? Žinome dar ir tai, kad ji jau spėjo porą kartų viešai pameluoti, girdėjome ją save apbūdinant kaip „sovietinį vaiką“. Visa tai nuteikia liūdnai.