Čečėnija aneksuota ir grąžinta į Rusijos sudėtį. 2008 m., išbandžiusi Vakarų kantrybės ribas, Rusija nusprendė jas plėsti ir užpuolė Sakartvelą, atplėšdama nuo jo Abchazijos ir vadinamosios Pietų Osetijos teritorijas. 2014 m., pažeidžiant Ukrainos suverenumą, kurį Budapešte pati Rusija įsipareigojo saugoti, atplėštas Krymas, sukeltas konfliktas Donbase, o 2022 m. pradėta atvira karinė invazija prieš Ukrainą.
Šiandien Vakaruose vyrauja nuomonė, jog Rusiją reikia ir galima demokratizuoti. Išties 1990���1992 m. Rusijoje buvo galima įžvelgti demokratinės pilietinės visuomenės bruožų. Bet ši Rusija jau seniai sunaikinta. Šį procesą pradėjo pats „demokratijos tėvas“ Borisas Jelcinas, išvydęs, jog sovietijos griūtis kelia grandininę reakciją ir graso pačios Rusijos subyrėjimu, o galutinai užbaigė Vladimiras Putinas.
Demokratijos eksperimentai Rusijoje – beviltiški. Aleksandrą Kerenskį keitė Vladimiras Leninas, o jį – Josifas Stalinas, Nikitą Chruščiovą – Leonidas Brežnevas, o B. Jelciną – V. Putinas. Jei žvelgsime į dabartinius Rusijos liberalus, į kuriuos tiek investuoja Vakarų demokratijos, įskaitant ir Lietuvą, dauguma jų – tokie pat imperininkai, kaip ir V. Putinas. Jų siūlomos reformos – vidinės ir kosmetinės.
Net jei išties Rusija taptų demokratinė ir taiki, tai būtų laikina. Pati Rusijos samprata pastatyta ant mesianistinės ir šovinistinės idėjos, skatinančios imperinę plėtrą. Todėl visos viltys nukenksminti Rusiją kosmetinėmis reformomis yra bergždžios. Rusiją reikia ne reformuoti, ne transformuoti, o išformuoti.
Yra kelios prielaidos, kuriomis grindžiama kritika Rusijos išformavimo idėjai. Pirmiausiai – tai persenusi Helsinkio sistema, kalbant apie amžinas sienas Europos žemyne. Akivaizdu, kad pačiai Rusijai į Helsinkio sutartį – visiškai nusispjauti, kaip ir į Budapešto memorandumą. Be to, patys Vakarai šią sistemą palaidojo, sukurdami Kosovo valstybę. Nekalbant jau apie Sovietų Sąjungos, Jugoslavijos, Čekoslovakijos iširimą.
Tautų apsisprendimo teisė – aukščiau bet kokių laikinų ir birių tarptautinių sutarčių. Rusija laiko užgrobusi daugelio tautų žemes ir engia šias tautas per visą savo istorijos laikotarpį. Ji spjauna į sutartis, kurias pati pasirašo. Tad Vakarai turi visokeriopą teisę jai atsakyti tuo pačiu. Napoleono karus sekė Vienos kongresas, Pirmąjį pasaulinį karą – Versalio sutartis, Antrąjį – Potsdamo sutartis. Sienos nuolatos kinta.
Antra prielaida Rusijos išformavimo kritikai – kad Rusijos subyrėjimas gali dar labiau destabilizuoti tarptautinę padėtį. Baiminamasi, kad laisvės pareikalaus Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Ispanijos pajungtos tautos. Išties taip gali įvykti, bet ar tai būtų blogis? Po pasaulinių karų daugelis Vakarų supervalstybių atsisakė užjūrio kolonijų. Šiandien tai laikoma normaliu procesu. Kuo Škotija, Bretanė ar Katalonija blogesnės už Kanadą, Alžyrą, Indiją ar Indoneziją? Tai – tik sutarimo klausimas.
Maža to. Ne faktas, jog Vakarų valstybių pajungtos tautos sektų Rusijos pavergtų tautų pavyzdžiu. Škotijoje įvyko referendumas. Ir ką? Dauguma jos gyventojų pasisakė už pasilikimą Jungtinėje Karalystėje. Katalonijoje dauguma balsavusiųjų pasisakė už atsiskyrimą nuo Ispanijos, bet pačiame referendume dalyvavo tik dalis Katalonijos gyventojų. O Italijos tautinės mažumos džiaugiasi kultūrine autonomija ir ja tenkinasi. Užtikrinant tautinėms mažumoms teises separatizmo motyvai silpsta.
Trečias argumentas – kad vietoje vienos branduolinės Rusijos atsiras kelios dešimtys mažų atominių kadyroviukų. Šis argumentas – išvis niekinis, nes tarptautiniu lygiu pripažįstant naujas tautines ar regionines valstybes galima išsyk iškelti sąlygą atsisakyti branduolinio ginklo. Ir vargu, ar kokia Čerkesija arba Kalmukija gali kelti taikai didesnę grėsmę už vis naujų teritorijų besigviešiančią Rusiją.
Ketvirtas argumentas – kad daugelyje tautinių Rusijos vienetų vietinės tautos sudaro mažumą. Tai – tik dalis tiesos. Čečėnijoje čečėnai sudaro 96 procentus gyventojų, Tuvoje tuviai – 88 procentus, Osetijoje (Alanijoje) osetinai – 65 procentus. Tatarstane totoriai sudaro virš pusės gyventojų, Baškortostane baškortai drauge su jiems giminingais ir prijaučiančiais totoriais – irgi virš pusės. O tai – latvių skaičius Latvijoje, atkuriant savo valstybę po sovietinės okupacijos ir aneksijos.
Liūdniausia padėtis ugrofinų ir kai kurių kitų šiaurės tautų kraštuose. Bet tuose kraštuose, pradedant Ingrija ir baigiant Tolimaisiais Rytais, auga pačių rusų regionalistinės ir separatistinės nuotaikos, beje – kaip ir Karaliaučiaus krašte. Savo laiku ispanų, anglų ir kitų supervalstybių kolonijos atsiskyrė nuo motininių šalių, nors kolonistai sudarė ten absoliučią daugumą. Ir šiandien normalu, kad egzistuoja daugybė anglakalbių ir ispanakalbių valstybių. Tad pakanka prielaidų, jog taip nutiktų ir rusakalbiuose kraštuose.
Pagaliau, esama tautų, kurios turi didžiules diasporas. Ypač tai pasakytina apie čerkesų (adygų) tautą. Rusijos aneksuotose žemėse jų – mažiau kaip milijonas, o vien Turkijoje – apie tris milijonus. Kuriantis laisvai valstybei tikėtina repatriacija, kuri stipriai keistų šiandien aneksuotų kraštų etnografiją.
Penktas argumentas, o tiksliau – prietaras, yra tai, kad Rusija visad laimi. Užmirštama, kiek teritorijų prarado carinė Rusijos imperija, kaip ir tai, kad Sovietų Sąjunga taip pat buvo viena iš Rusijos imperijos formuočių, kuri žlugo, išsiskirstydama į kelioliką valstybių. Tą patį galima pakartoti Rusijos Federacijoje.
Rusijos išformavimui tereikia Vakarų demokratijų politinės, teisinės ir finansinės paramos. Ir tai yra gyvybinis Vakarų, o pirmiausiai – Europos interesas. Tuo suinteresuota ir Amerika, kuriai tokiu būdu pavyktų eliminuoti vis dar galingą konkurentą geopolitinėje kovoje. O Vidurio Europos šalys turi užtektinai motyvų pradėti kelti šį klausimą tarptautinėje darbotvarkėje. Saugi ir taiki Europa – tik be Rusijos.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
