Išpuoliais prieš S. Cichanouskają nesibodi ir Rusija. Įvairiuose kanaluose, siejamuose su rusų specialiosiomis tarnybomis ji vaizduojama kaip destabilizuojanti „sąjunginę valstybę“, „globalistų marionetė“, o Lietuva – kaip „JAV kolonija“. Tokie metodai – ne nauji. Dar 2021-aisiais Kremlius mėgino supriešinti lietuvius, skleisdamas melą, kad opozicijos centras gauna „šešiaženklį“ finansavimą tiesiai iš Lietuvos biudžeto, nors, iš tiesų, parama buvo skirta per europines demokratijos programas.
Nauja kritikos banga kilo, kai Aleksandras Lukašenka paleido iš kalėjimo Siarhejų Cichanouskį. Beje, verta prisiminti, kaip aiškino šį paleidimą Baltarusijos KGB vadas Ivanas Tertelis: štai dabar Lietuvos žmonės galės paklausti savo vyriausybės, kaip ji išleidžia sunkiai uždirbtus pinigus.
Netrukus Seimo narys Vytautas Sinica inicijavo peticiją dėl S. Cichanouskajos biuro akreditacijos panaikinimo, kreipėsi į Vyriausybę, prašydamas atsakyti į klausimus, kiek kainavo išlaidos, susijusios su S. Cichanouskajos veikla, kokiu pagrindu jai suteiktas C kategorijos svečio statusas, kodėl ji kelionėms į užsienį naudojasi Vilniaus oro uosto VIP svečių terminalu ir pan.
Prisiminkime, kad kelius į Vakarų valstybių sostines verti S. Cichanouskajai ėmėsi dar Linas Linkevičius. Vėliau Gabrielius Landsbergis šį procesą paspartino, taip pat akreditavo baltarusių demokratinę atstovybę. Jai vadovaujanti S. Cichanouskaja ne kartą lankėsi svarbiausiose Vakarų valstybių ir sostinėse ir tarptautinėse institucijose. Po susitikimo su prezidentu Joe Bidenu Vašingtonas oficialiai pareiškė, kad šie susitikimai beprecedentiniai JAV diplomatijos istorijoje („an unprecedented level of engagement with a Belarussian leader“).
Neseniai S. Cichanouskajos patarėjas Dzianisas Kučynskis, regis, taikliai, įvertino: „Visuose tarptautiniuose susitikimuose su visų šalių, su kuriomis Cichanouskaja reguliariai susitinka, prezidentais ir ministrais pirmininkais ji rodo Lietuvą kaip pavyzdį. Didvyriškumo pavyzdį. Pavyzdį šalies, kuri gina savo principus ir vertybes.“ Jis, be kita ko, teisingai pridūrė ir tai, kad baltarusiai ir lietuviai turi bendrus priešus – A. Lukašenkos ir V. Putino režimus.
O aktyvi užsienio politikoje S. Cichanouskaja turi daugiau dvišalių susitikimų su kitų valstybių lyderiais nei G. Nausėda.
S. Cichanouskajos įtaka baltarusiams, gyvenantiems Baltarusijoje, gal ir nėra didelė, gal lietuviai ne visada gali su viskuo sutikti, ką ji kalba ar daro.
Štai kad ir neseniai pasirodžiusi žinia apie tai, kad Baltarusijos opozicija ESBO renginyje Helsinkyje perdavė siūlymą A. Lukašenkos režimo atstovui, užsienio reikalų vice-ministrui surengti „apskritą stalą“. Pasak Sviatlanos patarėjo D. Kučynskio, Minsko režimas nėra vienalytis, nemažai valdžios valdininkų bei verslo atstovų nepalaiko Lukašenkos, todėl reikia pradėti ruoštis, kalbėtis su nepatenkintais „elitais“ Baltarusijoje apie šalies ateitį.
Galime įvairiai interpretuoti tokį pasiūlymą: ambicingas, nepamatuotas, absurdiškas. Net jei jis – tik tiesiog „žinia“ nepatenkintiems.
Mums kartais sunku spręsti. Tačiau akivaizdu, kad Vakarams S. Cichanouskaja ir toliau išlieka simboliu, kuris neleidžia per lengvai nurašyti, užmiršti slenkančios Baltarusijos okupacijos ir aneksijos. Tai atitinka Lietuvos interesus. Jei nebus S. Cichanouskajos ofiso, kas bus baltarusių opozicijos simbolis? Vėl prasidės tarpusavio peštynės, naudingos A. Lukašenkos režimui.
Lietuva šiandien neturi aiškios savo Baltarusijos užsienio politikos strategijos ir S. Cichanouskajos niekinimas bei oficialios valdžios negebėjimas apginti jos buvimo Lietuvoje svarbos įrodo tokios politikos spragas.
S. Cichanouskajos buvimas Lietuvoje yra Lietuvos saugumo garantijos dalis, nes: a) ji neleidžia Vakarams „užšaldyti“ Baltarusijos klausimo; b) simbolizuoja alternatyvą Lukašenkos ir Putino režimams; c) jos veikla padeda išvengti tarptautinės Baltarusijos aneksijos normalizacijos; d) Lietuvos reputacija regione susijusi su tuo, kaip ji gina demokratinius sąjungininkus. S. Cichanouskajos puolimas iš vidaus rodo mūsų pačių strateginio stuburo trūkumą.
Be abejo, kad Maskva ir Minskas turi savo įtakos agentūras Lietuvoje, kurie per paraščių žiniasklaidą ir politikus bandys diskredituoti bet kokią opozicijos veiklą. Ir kai matai bendras Remigijaus Žemaitaičio ir Vytauto Sinicos pastangas šiame fronte – ištinka eureka momentas. Kad ir kokios būtų šių politikų asmeninės motyvacijos, jų veiksmai sutampa su Lukašenkos ir Putino režimų siekiu sunaikinti Baltarusijos demokratinės opozicijos simbolį. Kai R. Žemaitaitis ir V. Sinica stoja į vieną informacinį frontą su Lukašenkos ir Putino propaganda, tai tampa išbandymu visai Lietuvos politinei kultūrai.
Klausimas paprastas: ar mes būsime valstybė, kuri gina savo principus ir partnerius, ar valstybė, kuri leidžia, kad mūsų užsienio politiką formuotų Kremliaus ir Minsko šešėliai?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
