Ir blogiausia – puolamos net mirusios asmenybės. Tie, kurie išdrįso kurti Lietuvą tada, kai už drąsą buvo mokama gyvybe. Tie, kurių dėka šiandien turime valstybę, laisvę, galimybę kalbėti. Jie, negalintys apsiginti, tampantys šiandienos politikos įrankiais, ištraukiami iš kapų tam, kad būtų sutrypti. Ar tai pagarba savo šaknims? Ar tai kelias į brandžią valstybę?
Lietuva, tu sergi. Sergi ne skurdu, ne priešais iš išorės, o vidaus puviniu. Sergi neapykanta, pavydu, kerštu. Sergi tuo, kad išdavystė ir skandalas dažnai tampa svarbesni už darbą ir atsakomybę.
Kur dingo vienybė, kurią žinojo tavo partizanai, tavo tremtiniai, tavo kūrėjai? Kur dingo jėga, kuri kadaise neleido tavęs palaužti imperijoms?
Lietuva, metas pabusti. Metas prisiminti, kad ne partijų pergalės kuria valstybę, o bendras darbas. Kad vienybės niekas neatneš, jei patys ją mindysime. Kad atmintis yra ne politinė korta, o šventas pamatas.
Lietuva, atsipeikėk. Priešingu atveju, sunaikinsi save ne priešų rankomis, o savų.
P. s. Ilgiuosi taikdario, kuris geba sujungti rankas bendram darbui, Lietuvai, tai Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus.
Vietoj būsimo mitingo pirma kviesčiau visas partijas susėsti ir nuimti įkaitusią temperatūrą dėl Lietuvos žmonių, dėl vienybės, nes vidinis susiskaldymas niekam neatnešė naudos, pažiūrėkime, kodėl vyksta karai, ar mums to reikia?
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.