Trys Maskvos pergalės

Rusija niekur nenusileido dėl Ukrainos, išvengė naujų sankcijų paskelbimo ir pakeitė JAV poziciją dėl taikos derybų. V. Putinas kartojo 2022-ųjų pradžioje girdėtą retoriką – esą norint nutraukti karą būtina pašalinti „gilumines jo priežastis“ ir kurti naują saugumo balansą Europoje.

Svarbiausias Maskvos laimėjimas pastaruoju metu – D. Trumpo sprendimas atidėti sankcijas Rusijai. Jos būtų itin skausmingos šalims, perkančioms rusišką naftą – pirmiausia Indijai, Kinijai ir Turkijai. Dar blogiau, kad šis atidėjimas įvyko be aiškesnės logikos ar sąlygų, kada sankcijos visgi būtų įvestos.

Deja, D. Trumpas taip pat perėmė Kremliaus retoriką dėl būtinybės siekti ne paliaubų ir ugnies nutraukimo, o iškart viską apimančios taikos sutarties. Ukraina laikosi priešingos pozicijos – ji reikalauja pirmiausia pasiekti ugnies nutraukimą, o tik tada sėsti prie derybų stalo. Tokia asimetrija sudarys sąlygas agresoriui neribotą laiką tęsti karo veiksmus, imituojant konstruktyvų siekį ieškoti taikos kelių.

Galiausiai D. Trumpas viešai kalba, kad viena iš taikos susitarimo sąlygų – teritorijų mainai. Ukraina turėtų atsitraukti iš Donecko srities, o likusios fronto linijos būtų užšaldomos. Tuomet mainais Rusija galėtų svarstyti pasitraukimą iš Sumų ir Charkivo srities kaimelių, kadangi formaliai Kremlius yra paskelbęs apie Donecko, Luhansko, Chersono ir Zaporižios sričių aneksiją ir tarsi nepretenduoja į Sumų bei Charkivo žemes.

Donecko srityje yra ne tik neužimti šimtatūkstantiniai (iki karo) Slovjansko ir Kramatorsko miestai, bet ir pati teritorija yra gerai fortifikuota dar nuo 2014 m. Jos praradimas Ukrainai būtų kiek mažesne apimti, bet iš esmės panašus į 1938 m. Sudetų krašto praradimą Čekoslovakijai. Ukrainai reikėtų paskubomis kurti naujas gynybos linijas, todėl suprantama, kad Rusija nori priversti ukrainiečius atiduoti geriausių savo pilių juostą.

Europiečių bandymai perimti iniciatyvą

Iš kitos pusės šie susitikimai – ir ne naujasis Miunchenas ar Jalta. D. Trumpas nepaskelbė jokio ultimatumo Ukrainai bei Europos Sąjungai, lyg Neville'is Chamberlainas po 1938-ųjų suokalbio su Adolfu Hitleriu nemojavo jokiu susitarimu žadėdamas „taiką mūsų laikams“. Vietoj to V. Zelenskis garbingai priimtas Vašingtone – vadinasi, D. Trumpas linkęs įsiklausyti ne tik į rusų argumentus ir galimybių perimti iniciatyvą visada bus.

Viena iš tokių iniciatyvų – prasidėjo rimtesnės diskusijos dėl saugumo garantijų Ukrainai. Visgi iškart po to NATO generalinis sekretorius Markas Ruttė pabrėžė, kad užsienio karių dislokavimo galimybės Vašingtone nebuvo aptartos. Tai nestebina, nes daugelyje Europos sostinių vietinės prorusiškos partijos karių siuntimo į Ukrainą klausimą naudos kaip pagrindinį ginklą atakuoti dabartiniams valdantiesiems – ypač turint omenyje artėjančius 2027 m. Prancūzijos prezidento rinkimus bei svyruojančias Vokietijos kanclerio Friedricho Merzo ir britų premjero Keiro Starmerio pozicijas. Tam niekada nepritars ir Rusija.

V. Zelenskis taip pat minėjo, kad saugumo garantijų dalimi galėtų būti europiečių įsipareigojimas nupirkti Ukrainai amerikietiškos ginkluotės už 90 mlrd. JAV dolerių. Diskusijos dėl saugumo garantijų ar bent neribota prieiga ukrainiečiams prie JAV ginkluotės tikrai kelia nerimą Kremliui, tačiau, jeigu garantijos bus suteiktos tik po taikos sutarties, tai vėlgi – to gali ir niekada neįvykti. Tai lyg spėlionės apie orus po penkiolikos metų.

Tikrasis kelias į taiką

Pastaraisiais mėnesiais D. Trumpas yra apsėstas noro laimėti Nobelio taikos premiją. Dėl jos jis neseniai skambino buvusiam Norvegijos premjerui ir NATO generaliniam sekretoriui Jensui Stoltenbergui (Norvegijos parlamentas skiria Norvegijos Nobelio komitetą). Visgi taika neįmanoma ignoruojant karo realybę.

Kol kas nė vienas susitikimas – nei Vašingtone, nei Aliaskoje – nebuvo skirtas spręsti tikrųjų karo priežasčių. Rusija tęsia karą, nes mano, kad gali laimėti, kad kelerių metų perspektyvoje gali pasiekti savo tikslus – pralaužti frontą ir perimti Ukrainos politinę kontrolę, o tada įbauginti europiečius bei perbraižyti Europos saugumo architektūrą. Būtent iš šios Rusijos apetito sumažinimo perspektyvos turi būti vertinami visi diplomatiniai susitikimai ir jų dedamų pastangų sėkmė.

Jokie D. Trumpo bandymai pasiūlyti Rusijai strateginį sandėrį su ekonominio bendradarbiavimo galimybėmis mainais už taiką niekada nebus sėkmingi, nes visos JAV administracijos yra laikinos, o paskesnis prezidentas gali visa tai atšaukti. Maskvos požiūriu, bet kuris JAV–Rusijos paktas tėra trumpalaikė avantiūra, o sėkmė Ukrainoje – geopolitinė pergalė, priversianti visus esamus ir svyruojančius Vakarų sąjungininkus persvarstyti savo užsienio politikos kryptis.

Jeigu Kinijos remiama Rusija laimėtų Ukrainoje, pasauliui būtų pasiųsta žinia – norėdami draugauti su Amerika ar Europa, rizikuojate tapti kita Ukraina. Įsivelsite į dešimtmečius truksiančius konfliktus ir jums niekas deramai nepadės, tik maitins pažadais, kurie niekada iki galo nebus įgyvendinti. Ukrainoje sprendžiasi visų strategiškai Vakarams svarbių valstybių pasirinkimai – nuo Japonijos, Pietų Korėjos ir Taivano iki Vietnamo, Armėnijos ar nemažos dalies Artimųjų Rytų valstybių.

Agresija prieš Ukrainą bus užbaigta diplomatiniuose forumuose, bet spręsis ji tik mūšio lauke. Vienintelė reali galimybė pakeisti dabartinę trajektoriją ir priversti Rusiją nutraukti karą – remti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas ir apsunkinti Rusijos galimybes finansuoti agresiją stiprinant sankcijų priežiūrą bei įvedant antrines sankcijas jos energetinių išteklių pirkėjams, taip priverčiant visus turinčius reikalų su Rusija patirti nepatogumų, o ne pelnytis iš jos. Jokio kito kelio nėra ir niekada nebus.

Vengdamas sustiprinti Ukrainą ir ieškodamas neegzistuojančių magiškų kelių į taiką, D. Trumpas toliau kursto V. Putino fantazijas, kad Rusijos kariuomenei dar trūksta kelių mėnesių ar vieno lemiamo puolimo frontui pralaužti. O tai, savo ruožtu, MAGA (iš angl Make America Great Again – Padarykime Ameriką vėl didžią – „Delfi“) aplinkoje stiprina įsitikinimą, kad Ukraina yra dar vienas Vietnamas ir Afganistanas, iš kurio reikia kuo greičiau pasitraukti. Siekdamas taikos D. Trumpas prailgina karą ir taip pamiršta savo naudotą Ronaldo Reagano laikų šūkį „peace through strength“ (liet. taika per galią).

Nuomonė

Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.

Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją