Svajūnas Plungė. Šlamštas už vizijos kainą

Prieš pradedant svarbu paminėti, kad Lietuvoje nemažai padaryta bandymų atsakyti į klausimą – ko mes norime ateityje ir ką turėtume daryti. Todėl sukurta gausybė vizijų bei strategijų: „Lietuva 2050“, Nacionalinė darnaus vystymosi strategija, Nacionalinio saugumo strategija ir kitos. Suprantama, šie dokumentai svarbūs – ypač tam tikrų sričių specialistams, biurokratams ar politikams. Tačiau vienijanti ir įkvepianti vizija turėtų kažkaip tilpti į vieną sakinį ir būti suprantama kiekvienam šalies piliečiui. Kitaip, mano asmenine nuomone, tai nėra vizija, o tik daugžodžiavimas, maskuojantis jos nebuvimą.

Kad būtų lengviau suprasti, pažvelkime į ankstesnes mūsų valstybės vizijas. Pavyzdžiui, paskutinė vizija, kuria iš dalies gyvename ir šiandien, buvo tokia: „grįžti į Vakarus, iš kurių buvome išplėšti dėl okupacijos, ir visapusiškai integruotis į Vakarų pasaulį.“ Šią kryptį įgyvendinome – Lietuva tapo visateise beveik visų svarbiausių Vakarų organizacijų nare: Jungtinių Tautų Organizacijos (1991 m.), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (OSCE, 1991 m.), Europos Tarybos (1993 m.), Pasaulio prekybos organizacijos (2001 m.), Europos Sąjungos (ES) ir NATO (2004 m.), Šengeno erdvės (2007 m.), euro zonos (2015 m.), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO / 2018 m.) ir kt. Todėl šiandien kyla klausimas: ką daugiau gali pasiūlyti ši vizija – ar ji jau išsemta?

Šalies vizija tarpukariu buvo sukurti nepriklausomą etnonacionalinę valstybę, kurioje dominuotų lietuvių sąmonė, kalba, kultūra ir istorijos interpretacija. Po trumpo demokratijos laikotarpio (nuo 1920 m. balandžio 14 d., kai įvyko pirmieji nepriklausomos Lietuvos rinkimai, iki 1926 m. gruodžio 17 d., kai įvyko karinis perversmas, po kurio valdžią perėmė Antanas Smetona) šiai vizijai įtvirtinti dar prisidėjo autoritarinės valdžios įtvirtinimas ir stiprinimas, taip pat konservatyvių socialinių vertybių bei religijos ir Bažnyčios įtakos plėtra visuomenėje. Šią viziją Antanas Smetona ir tautininkai įgyvendino iki 1940 m. birželio 15 d., kai į Lietuvą įžengė Raudonoji armija ir prasidėjo sovietinė okupacija.

Po paskutinio Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. pagrindinė Lietuvos vizija tapo išlikimas kaip tautos, kultūros ir religinio identiteto, skirtingo nuo dominuojančios daugumos Rusijos imperijoje. Tiesa, tuo metu dar nebuvo iki galo aišku, kas yra „tauta“, nes intelektualai, kuriuos šiandien gerbiame, dažnai save laikė ne Lietuvos, o didžiulės valstybės, į kurią įėjo dabartinė Lenkija, Ukraina, Baltarusija ir Lietuva, nariais. Nors jie turėjo skirtingas etnines šaknis, jie priklausė lenkiškai kalbančiai ir rašančiai inteligentijai, kurios identitetas sunkiai suprantamas iš dabartinių etnonacionalinių valstybių perspektyvos. Tai iliustruoja vieno didžiausių tautos poetų ir nacionalinio simbolio Lenkijoje (ir Lietuvoje) Adomo Mickevičiaus eilutės, kurias žino visi Lenkijos mokiniai: „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą! / Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, / Kas jau tavęs neteko.“

Taip eidami atgal galime matyti, kaip keitėsi, ir tuo pačiu įvertinti, kokios šiandien yra „parduodamos“ vizijos Lietuvoje. Jos iš esmės atspindi mūsų geopolitines realijas. Jas galima gražiai apipinti įvairiais įmantriais žodžiais, tačiau iš esmės jas galima sutraukti į dvi formas.

Pirmoji vizija būtų „gerinkime viską po truputį ir pasiekime ES vidurkį“. Tai iš esmės yra esamos vizijos integruotis į Vakarų struktūras tęsinys kopijuojant Vakarų šalis, kurį iki šiol vykdo mūsų vyriausybės. Iš dviejų egzistuojančių vizijų ši – vienintelė pozityvi. Kad ir skamba ne itin įkvepiančiai, ES vidurkis iš esmės yra geriau nei dabartinė situacija, nors skirtumas ir nedidelis. Vertinant pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui, apskaičiuotą pagal pirkimo galios paritetą (PPP), Lietuvos atsilikimas nuo ES vidurkio 2024 m. siekia tik 13 proc. Iš esmės nedaug trūksta, kad pasiektume šį vidurkį.

Antroji, neigiama vizija. Ją galima sutraukti į „atmeskime viską, kas nauja, ir sugrįžkime į tariamai šlovingą praeitį“. T. y. reakcinga (angl. backslash) ir pykčio politika (angl. rage politics), nukreipta prieš globalizaciją, tarptautinį bendradarbiavimą ir institucijas, normas bei kultūrinius pokyčius (pvz., lyčių lygybę, LGBT teises), iš esmės prieštaraujanti liberaliajai demokratijai. Pasaulyje „progreso atmetimo“ viziją demonstruoja tokie politikai, kaip Donaldas Trumpas („Make America Great Again“ – MAGA), Vladimiras Putinas, taip pat kraštutinės dešinės judėjimai, tokie kaip „Alternative fur Deutschland“ (AfD) Vokietijoje, „Rassemblement National“ Prancūzijoje (Marine Le Pen), „Fidesz“ Vengrijoje (Viktoras Orbánas) ir „Reform UK“ (Nigelas Farage'as) Didžiojoje Britanijoje. Ši vizija supakuoja „geriausias“ autoritarizmo, fašizmo, ksenofobijos, rasizmo, seksizmo ir homofobijos idėjas į naują pakuotę ir pavadina jas „Great Again“ (liet. vėl didis).

Lietuvos politinis spektras iš esmės suskirstytas pagal šių vizijų „pardavėjus“, kiekvieną su savo prieskoniais. Iki šiol Lietuvos politikoje akivaizdžiai dominavo pirmosios vizijos šalininkai. Tačiau socialdemokratams formuojant naują valdančiąj�� koaliciją kartu su „Nemuno Aušros“ (NA) bei Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos (LVŽKŠS) frakcijomis, aišku, kad antrosios vizijos šalininkų pozicijos bent jau Vyriausybėje stiprėja.

Kiek tai pereis į konkrečius pokyčius, dar sunku pasakyti, nes socialdemokratai turi žymiai daugiau balsų (52 prieš 30 NA + LVŽKŠS), be to, neigiama vizija akivaizdžiai kertasi su valstybės saugumo klausimais. Taigi, kad ir kaip jos norėtų, Lietuvos politikams dar reikia išspręsti vidinius klausimus, susijusius su kognityviniu disonansu (psichologiniu diskomfortu, atsirandančiu dėl prieštaringų įsitikinimų, pavyzdžiui, noro išlikti gyviems Rusijos grėsmės atveju ir tuo pačiu siekio paduchinti mažumas, tokias kaip LGBT bendruomenės nariai ar imigrantai).

Tai visgi vizija yra – netgi dvi. Ko daugiau galima norėti? Deja, esamos vizijos realiai net nebando atsakyti, kaip mes kartu išvengsime trijų egzistencinių grėsmių, kurios fiziškai gana greitai gali sunaikinti mūsų valstybę ir tautą. Tai nėra kažkokios įsivaizduojamos grėsmės, apie kurias dažniausiai kalba mūsų politikai – pavyzdžiui, šeimos koncepcijos saugojimas, rudos odos imigrantai, litvinizmas ar panašiai. Ne, tai realus sunaikinimas. Viena grėsmė yra lokali, kita – regioninė, trečia – globali. Mūsų politikai nepateikia atsakymo ar aiškaus matymo, kaip mes išvengsime sunaikinimo.

Lokali grėsmė – tai mūsų demografinės tendencijos. Populiacija sparčiai sensta ir mažėja. Nors dabar dažnai mirga džiuginančios antraštės apie Lietuvos gyventojų augimą, šis pagerėjimas vyksta dėl nuolatinių Lietuvos gyventojų skaičiaus didėjimo, t. y. pabėgėlių iš Baltarusijos, Ukrainos ir darbo migrantų, dažniausiai iš posovietinių šalių. Nemažai jų net fiziškai negyvena Lietuvoje, pvz., kaip tolimųjų reisų vairuotojai. O mūsų šalies piliečių skaičius intensyviai mažėja, kaip rodo Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenys apie rinkėjų skaičių.

Pastarieji Lietuvos gimstamumo rodikliai rodo, kad gimstamumas nuolat mažėja ir yra vienas žemiausių pasaulyje – 2023 m. sudarė apie 1,18 vaiko moteriai. Iš esmės tai reiškia, kad populiacija su tokiu gimstamumu sumažėtų perpus per maždaug 36 metus. Be to, rodiklis nuolat blogėja, todėl laiko neturime daug.

Regioninė grėsmė – tai, žinoma, Rusijos revanšizmas. Sugriuvus Sovietų Sąjungai ir jos galiai, ši šalis ir jos vadovai vietoj demokratinės politikos, nukreiptos į šalies gyventojų gerovę, pasirinko pagiežos ir keršto strategiją. Tai reiškia tik norą atstatyti imperiją, įsitraukti į karus ir terorizuoti kaimynines šalis.

Visa mūsų vizija remiasi tuo, kad NATO sąjungininkai, o svarbiausia – JAV prezidentas (šalis, turinti realią karinę galią atgrasyti Rusiją), mus apsaugos. Tačiau, kai JAV MAGA politikai taip karštai siekia glaudaus santykiavimo su Rusijos fašistiniais lyderiais, akivaizdu, kad nesvarbu, kokiais gynybai skiriamais procentais mojuotume prieš D. Trumpą, raudonas kilimas V. Putinui gali būti lengvai nutiestas ir per Lietuvą.

Trečiosios grėsmės Lietuvoje dažniausiai dar nesuvokiame ir nesuprantame. Todėl, kai politikai apie ją prakalba, dažniausiai tai skamba kaip abstrakti, iš knygos ištraukta frazė. Tačiau ši grėsmė nėra mažiau reali nei dvi prieš tai minėtos. Tai – globalūs aplinkos pokyčiai, sukeliami žmogaus veiklos, iš kurių viena kritiškiausių yra klimato krizė.

Palyginimui: freonų įtaka ozono sluoksniui pirmą kartą buvo moksliniuose straipsniuose paskelbta 1974 m., o Monrealio protokolas, tarptautinis susitarimas, skirtas apsaugoti ozono sluoksnį nuo kenksmingų ultravioletinių (UV) spindulių, buvo pasirašytas 1987 m. Šis susitarimas apribojo ozono sluoksnį naikinančių medžiagų naudojimą ir iš esmės išgelbėjo mūsų galimybę gyventi Žemėje, saugant gyvybę nuo mirtino UV spindulių poveikio, išsaugant ekosistemas, žemės ūkio derlių ir visos biosferos pusiausvyrą.

O pavojaus varpai dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) poveikio buvo keliami jau 1970 m. JAV mokslininkų ir politikų diskusijose Kongrese. Nuo to laiko praėjo daugiau nei 50 metų, o ŠESD emisijos ir atmosferos dujų koncentracijos „sėkmingai“ didėja. Šis delsimas buvo kruopščiai „sukonstruotas“ turtingiausių pasaulio korporacijų ir žmonių, papirkinėjusių politikus bei žiniasklaidą.

Situacija tokia, kad beveik visi pasaulinio lygio mokslininkai sutinka – klimato krizė jau pasiekė kritinį tašką, kai vienas procesas sustiprina kitą (kaskadiniai efektai). O didelė dalis visuomenės vis dar neigia, kad klimato pokyčiai apskritai vyksta. Esminis dalykas – klimato krizės sukeliami aplinkos pokyčiai jau pasireiškia: karščio bangomis, sausromis, potvyniais, pakrančių erozija, žemės ūkio nuostoliais, biologinės įvairovės nykimu ir žmonių sveikatos problemomis. Ir visa tai tik blogės.

Dar rimtesnė grėsmė laukia ateityje (nors kai kuriuose regionuose tai jau vyksta): kai milijardai žmonių bus priversti migruoti iš pietų į šiaurę dėl nebegyvenamų teritorijų, Lietuva ir kitos Šiaurės šalys susidurs su dar didesnėmis problemomis.

Nė viena iš šių grėsmių nėra sprendžiama nei „Europos viduriuko“, nei „šlovingos praeities ieškotojų“ vizijų. Jos tiesiog ignoruojamos. Tačiau galvojant apie ateitį, svarbu matyti, kaip užtikrinsime valstybės ir tautos išlikimą. Žalioji vizija būtent tai ir siūlo. Apie ką ji – ir kas į ją įeina?

Ši vizija išdėstyta Europos žaliųjų manifeste, taip pat ir Lietuvos žaliųjų partijos programoje. Pagrindiniai jos punktai yra: žalioji ekonomikos transformacija, Europos integracija sukuriant federacinę, daugiau galių turinčią, Europos Sąjungą bei protinga, nuosekli imigracijos ir integracijos politika.

Žalioji ekonomikos transformacija reiškia nulinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų gamybą, energetiką ir transportą, taip pat nulinę taršą bei gyvenimą be atliekų. Tai nėra utopija. Lietuvoje jau dabar apie 40 proc. suvartojamos elektros energijos pagaminama iš atsinaujinančių energijos išteklių (AEI), daugiau nei 60 proc. šildymui ir aušinimui naudojamos energijos – taip pat iš AEI. Tai kartu reiškia, kad atimame iš Rusijos jos pagrindinį finansinį šaltinį ir galimybę vykdyti agresiją prieš mus.

Tiek V. Putinas, tiek D. Trumpas, tiek kiti kraštutinės dešinės politikai siekia suskaldyti ir sunaikinti Europos Sąjungą, nes jos buvimas neleidžia išnaudoti mažų šalių. Be to, ES šiems veikėjams yra pavojingas pavyzdys – ji įrodo, kad tarptautinis bendradarbiavimas yra veiksmingas ir suteikia šalims daugiau galių bei įrankių spręsti problemas. „Šlovingos praeities“ politika iš esmės remiasi pasaulio, pagrįsto jėgos įstatymais („kas stipresnis, tas ir teisus“), atkūrimu, o ne bendrais susitarimais. Todėl Europos Sąjungos stiprinimas, suteikiant jai daugiau galių, yra svarbiausia apsauga nuo tarptautinės anarchijos siekiančiųjų.

Protinga imigracijos ir integracijos politika – vienintelė galimybė užtikrinti valstybės išlikimą. Jei per 36 metus valstybė sumažės perpus, tai nebus tik „skaičių problema“. Iš to kils daugybė kitų neigiamų padarinių – nuo saugumo užtikrinimo iki ekonomikos gyvybingumo bei senjorų išlaikymo klausimų. Iš esmės turime tris kelius: valstybės sunykimą, neorganizuotą imigraciją be integracijos (kaip buvo iki šiol) arba protingą, nuoseklią imigracijos ir integracijos sistemą. Pastaroji reiškia atsirinkimą, kas atvyksta, aiškius integracijos etapus, paskatas įsilieti į visuomenę, galimybę gauti pilietybę, bet ir griežtą atsisakymą tiems, kurie nesiekia integruotis. Sėkmingų pavyzdžių pasaulyje tikrai netrūksta.

Taigi žalioji ekonomikos transformacija, stipri Europos Sąjunga su realiomis galiomis užsienio politikos ir gynybos srityse bei protinga imigracijos ir integracijos politika ne tik padėtų užtikrinti Lietuvos išlikimą grėsmių akivaizdoje, bet ir leistų jai klestėti ateityje. Tačiau tokios vizijos šiandien nėra girdėti – nei iš Ingos Ruginienės, nei iš bet kurio dabartinio Seimo politiko. Užuot sulaukę realių atsakymų į egzistencinius išlikimo klausimus, kartu su kalbomis apie „OnlyFans“ ar „Antarktidos pingvinus“ girdime tik tuščias frazes, populistinius lozungus ir trumparegiškus pažadus.