Paprasta žmonių kalba kalbant: nėra demokratinių procesų, sistemų, vertybių, yra tik korumpuota valdžia ir niekada neklystanti, viską tobulai išmananti visuomenė, kurią engia visos demokratinės institucijos. Čia prieina populistas ir pažada būti tuo doro žmogaus tarnu, pagaliau įveiksiančiu korumpuotą elitą. Elitas populisto retorikoje ir galvoje yra labai abstraktus dalykas – jam gali priklausyti bet kas, kas populistui nepatogus.
Populisto gyvenimas yra labai lengvas, nes jo nevaržo vieši interesai, neslegia valstybės problemos, nepančioja etikos standartai, nes jis visuomet yra teisus ne dėl to, ką daro, tačiau dėl to, kad nekenčia. Nekenčia teismų, nekenčia valdžios, nekenčia valstybinių įstaigų, nekenčia politikų. Tokia jo visos politinės egzistencijos esmė – surasti, ko dar galėtų nekęsti, kas galėtų būti kaltas. Nes tai yra populisto bilietas į valdžią.
Demokratijoje politikai diskutuoja, žiniasklaida informuoja, sąmoninga pilietiška visuomenė renkasi savo pozicijas. Populistui sprendimų nereikia, jam reikia miglos. Primenu, kokias sąlygas premjerei iškėlė, pavyzdžiui, Remigijus Žemaitaitis: „Jei būsimas premjeras stabdys LRT auditą – mūsų nebus. Jei toliau stabdys „Igničio“ auditą – mūsų tikrai nebus. Jei būsimas premjeras pasakys, kad yra prieš KGB dokumentų išviešinimą – mūsų ten nebus.“
Du auditai ir dokumentų išviešinimas. KGB dokumentų korta ištraukta suvokiant, kad jokia atsakinga politinė jėga nenorės eiti prieš Valstybės saugumo departamento rekomendacijas, kurios aiškiai sako: tai pakenktų mūsų nacionaliniam saugumui ir atvertų naujas galimybes rusijai veikti Lietuvoje. LRT ir „Igničio“ auditas reikalingas vien tam, kad prigaminus krūvą makulatūros, ten būtų galima bandyti ieškoti skaičių ar frazių (arba netgi ir patiems jas iš anksto įdėti), iš kurių būtų konstruojami nauji neapykantos naratyvai.
„Ignitis“ ir LRT tam puikiai tinka, nes R. Žemaitaitis norėtų įtikinti rinkėją, kad tai tokios pačios „korumpuoto elito“ irštvos, kurias reikia „įveikti“. Žvelgiant kritiškai ir racionaliai, atrodytų, didžiulis paradoksas: teistas ir toliau tiriamas sisteminis politikas, dešimtmečiais esantis valdžioje, kelia principines sąlygas siekdamas apginti dorą rinkėją nuo negandų – ir tai įvyks pagaminus keletą tomų makulatūros.
Tai net ne pirmas auditas, kurio prašo R. Žemaitaitis. Anksčiau dar buvo reikalavimas Krašto apsaugos ministerijos (KAM) auditui. Visiškai nuoseklu kaip politikui, kuris per ką tik vykusius Prezidento rinkimus viešų debatų metu teigė, kad Lietuvos kariuomenėje kariai neturi šautuvų. Joks auditas to, žinoma, nepatvirtintų. Bet juk ir taip aišku, kad jokio audito ir nebus. Nes tada buvo tada, o dabar KAM vadovauja socialdemokratų ministrė ir R. Žemaitaitis eina su socialdemokratais į koaliciją. Tai jau ir gynybą finansuoti galima, ir KAM auditas nebe toks svarbus. Juk iš tiesų nėra taip jau labai ir svarbu, ką ten audituosi ir su kuo kovosi – svarbu, kad kažkas tiesiog būtų.
Tiesa, su korumpuotu elitu pasiryžusiam kovoti populistui vis tik yra raudonųjų linijų, ko liesti negalima. Visa eibė buvusio premjero ir jo šeimos akistatų su teisėsauga – ne kliūtis. Juk tai jo premjeras – ne korumpuota valdžia. Taip teisiamas kovotojas su korumpuota valdžia kovos su korumpuotomis institucijomis, bet jam absoliučiai tiks teistas ir toliau tiriamas premjeras, jeigu tai jo asmeninis draugas. Jis visas valstybės institucijas apvalys nuo korupcijos ir audituos, išskyrus tas, kurių negalima, jeigu taip prašo jo draugai. Valdžioje.
Dar kovotojas su korumpuota valdžia siūlo apskritai sušvelninti bausmes už korupciją teisiamiems valdžios atstovams, nes taip valstybė sutaupys pinigų. Logiškai mąstant, dar daugiau pinigų valstybė galėtų sutaupyti, jeigu apskritai nebūtų teismų. Taigi teisti ir tiriami politikai su teistais ir tiriamais politikais siūlo palengvinti teismų darbą mažiau tiriant ir teisiant valdžios atstovų korupciją. Sunku patikėti, kad tai yra tai, ko tikėjosi bent vienas valdžia ir elitu nusivylęs rinkėjas Lietuvoje. Kad vogti esant valdžioje būtų pigiau.
Taip neva įveikiamas korumpuotas elitas.
Visa situacija negalėtų būti komiškesnė ir absurdiškesnė. Tačiau tai, kad tokiu įtemptu valstybei metu šis absurdas diktuoja, kokia vyriausybė dirbs, ką ji galės dirbti, kokius įstatymus galės priimti, net ir labiausiai nusivylusį mūsų demokratija Lietuvos žmogų turėtų priversti suklusti. Tai yra būtent tai, nuo ko demokratinės atsvarų ir stabdžių sistemos, žiniasklaida, pilietinis sąmoningumas mus turėtų saugoti.
Bet neapsaugo.
Dar ne taip seniai partijos derindavo darbotvarkės klausimus. Šiandien partijos derina, ką reikėtų tirti ir teisti, o ko ne. Kurie teismų sprendimai prasmingi ir kurie ne. Sulaužei Konstituciją? Galbūt tai smulkmena. Apsivogė politikas? Galbūt tiriant buvo kokių procedūrinių klaidų. Apsivogė šimtai politikų? Galbūt pigiau būtų jiems tiesiog leisti dirbti toliau, visų juk nenuteisi. Juk jei visi yra korumpuoti, tai gal reikia rinktis tarp teisingai ir neteisingai korumpuotų?
Būtent tai yra žinutė, kurią rinkėjui siunčia populistas.
Akademija, įskaitant ir jau minėtą Nyderlandų tyrėją, taip pat pripažįsta ir kas dėl tokios situacijos yra kalti. Kalta, bent jau dažniausiai taip sako, yra kairė, kuri nebesugeba atliepti rinkėjų lūkesčių. Kairė, kuri istoriškai visuomet ir gindavo mažesniuosius, silpnesniuosius. Tad iš čia ir balsavimo kojomis fenomenas – jeigu negaliu turėt valdžios, kuri mane gina, tai turėsiu bent jau tokią, kuri bus nepatogi ten esantiems. Juk dažnai būtent taip ir sako rinkėjai: kažkas puola populistą – matyt, nepatogus. Tiesa, kairės sudaromą vakuumą, anot akademikų, sėkmingai sugeba užpildyti tiek kairės, tiek dešinės, tiek liberalusis, tiek konservatyvusis populizmas. Stebint socialdemokratų šokį ant Nemuno pakrantės, nesunku tuo įsitikinti.
Šitame išvirkščiame pasaulyje ne tik klaidos gali būti apverčiamos. Apverčiami gali būti ir principai. Lietuva juk nėra pirmoji, kurioje populistiniai politiniai judėjimai sugebėjo atsistoti prie valdžios vairo ir demokratijas paversti savo įkaitais.
Savo laiku būtent siekis sukurti tradicinės centro kairės partiją pagimdė Demokratų Sąjungą „Vardan Lietuvos“. Laviruoti šiame politiniame Potiomkino kaime, kur per naktį bet kas gali būti perdažyta bet kokiomis spalvomis, nėra ir nebuvo lengva.
Su kolegomis anuomet pasitraukus iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, buvome kaltinami valdžios troškimu. Tuo pačiu tuometiniam „valstiečių“ partijos vadovui atvirai džiūgaujant, kad dalis politikų pasitraukė – jie netgi buvo vadinami išdavikais. Išdavikai – įdomus epitetas žmonėms, kurie iš politinės partijos demokratiškoje Lietuvoje tikėjosi daugiau nei partijos lyderio vienvaldystės.
Ką tik sugriuvusioje koalicijoje buvome kaltinami intrigomis, nes sąžiningai ir atvirai brėžėme raudonąsias linijas – pasitikėjimas valdžios institucijomis Lietuvoje toks žemas, kad negalime sau leisti nei bausmių švelninimų prasikaltusiems politikams, nei savo krūtinėmis dangstyti itin prastą reputaciją turinčių premjerų, net jei patys juos palaikėme. Kaip ir Ramūno Karbauskio laikais, taip ir socialdemokratų koalicijos laikais, iš mūsų buvo tikimasi vieno vienintelio dalyko: paklusnumo pridengiant didesnįjį – partijos lyderį, koalicijos lyderį, valstybės premjerą. Būti nepaklusniam, anot kai kurių politikų, reiškia būti intrigantu, konfliktuojančiu. Lyg tai būtų kažkokia politinė yda, nes jei gavai valdžią – tai tyliai sau tvarkykis ir nekelk bangų.
Tačiau demokratija pati iš savęs yra nesibaigiantis konfliktas. Kai ji veikia – konfliktas baigiasi kompromisais. Kai ji neveikia – konflikto nėra, nes konfliktas kyla būtent tada, kai yra norinčių kažką ginti. Principus. Vertybes. Teisingumą. Žmones.
Galbūt tad yra teisūs populistai, siekiantys pažaboti korumpuotą valdžią, kuri nepaklūsta doram Lietuvos piliečiui. Juk vos patys patekę į valdžią būtent to ir tikisi: paklusnumo. O žmonės. Jie gaus auditų, makulatūros, sensacingų antraščių. Ir gal tai suveiks. O jei ir nesuveiks. Juk tai rinkimų klausimas, o ne politikos. Rinkimai juk dar toli. Ką nors iki tol sugalvos. Dabar juk svarbiausia, kad būtų galima valdyti žemai nulenkus galvą. Kaip sakė vienas politikas – rinkomės tarp kiekybės ir kokybės. Matyt, nemelavo.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.