„National Geographic“ ekspedicijų laive dirbantis Dominykas – apie įspūdingas keliones ir kuo svarbi gimtoji Klaipėda

Kalbėdamas apie meilę jūrai D. Kneižys teigia, kad jūra dar prieš jam gimstant buvo šeimos vertybių krepšelyje. Jo senelis buvo kapitonas, vienas dėdžių – taip pat, kitas dėdė – locmanas. „Kai augi tokioje šeimoje, natūralu, kad į klausimą, ką veikiame šį vakarą, pirmiausia sulauki pasiūlymo važiuoti prie jūros arba plaukti kateriuku, valtele ar jachta. Pats nesupranti, kaip tave, dar mažą vaiką, tai formuoja“, – sako pašnekovas.

Būdamas dešimties Dominykas ėmė lankyti vasaros buriavimo stovyklą. Nors prieš tai užsiėmė kitais sportais, žaidė krepšinį, stovykloje jam puikiai sekėsi. Paties teigimu, tai jį ne tik nuvedė į profesionalų sportą – daug kartų atstovavo Lietuvos rinktinei pasaulio, Europos čempionatuose, bet veikiausiai prisidėjo ir prie tolimesnės jo veiklos gyvenime ir santykio tiek su jūra, tiek su vandeniu apskritai:

„Tada pradėjau sieti ir savo profesinę kryptį – tapau jachtų kapitonu, jėgos aitvarų, banglenčių instruktoriumi, keliavau po pasaulį ir dirbau. Klaipėdoje studijavau jūreivystės akademijoje, paskui tapau kapitono padėjėju ir toliau tęsiu šią karjerą.

O tas klausimas, meilė jūrai įgimta ar įgyta, manau, kad mano atveju yra abu variantai, nes tam tikros vertybės ateina iš šeimos, o paskui imi jas puoselėti, kartais gal net pats to nesuvokdamas.“

Dominykas pripažįsta, kad visada norėjo dirbti jachtose. Patekęs į komercinį laivą suprato, kad ten romantikos – kur kas mažiau, nei tikėjosi: „Mano grupiokai atėjo iš kitų veiklų, jie į tai žiūrėjo kaip į darbą, o aš – kaip į likimą, romantiką, savo pašaukimą. Bet supratau, kad komerciniuose laivuose labai sudėtinga tai rasti, nes yra labai daug popierizmo, techninės dalies, o romantikos – mažai. Todėl vis krypau jachtų link.

Buvo momentas, kai dirbau keleiviniuose laivuose. Tada nusprendžiau: dabar arba niekada, viską mečiau, nes gavau darbo pasiūlymą pasibandyti darbą jachtoje Maljorkoje. Deja, išvykęs nieko negavau, nes prasidėjo kovidas, karantinas. Likau pastrigęs, kaip man sakė – prie suskilusios geldos. Bet aš tikėjau, kad ką nors gausiu.

Po truputį pradėjau pažindintis su žmonėmis, padirbau vienoje jachtoje, kitoje, susipažinau su žmogumi, kuris dirbo ekspediciniuose laivuose, pats pasisiūlė man padėti, nes sakė, kad mato, jog čia esu ne dėl finansinio atlygio, o iš pašaukimo, ir kad viską, ko reiks, galėsiu išmokti, o to tikro noro, kuriuo aš degu, žmonės labai retai turi.

Turbūt apie devynis mėnesius laukiau skambučio. Jau buvau praradęs viltį, bet vieną dieną paskambino, sako: „Statome naują laivą, ar galėtumėte prisijungti?“ Man buvo šokas, nes aš tuo metu negalėjau prisijungti, dirbau kitame laive ir nėra taip, kad labai lengvai gali išeiti iš darbo, nes per bortą juk neiššoksi. Turi laukti atitinkamo uosto, kad tave kas nors pakeistų.

Bet aš buvau visomis keturiomis pasiruošęs, nes maniau, kad tai yra mano šansas. Nors anksčiau gyvenime net nesvajojau apie ekspedicijas, tas žmogus kažkaip įtikino, kad ten labai įdomu, gal net įdomiau, nei dirbti jachtoje, kad daug pamatysiu, patirsiu, reikės daug mokytis, bet bus įdomu. Išėjau iš savo darbo, spėjau išsilaikyti kursus ir gavau tą šansą.“

„National Geographic-Lindbland“ ekspedicijų laive D. Kneižys dirba jau ketverius metus. Iš pradžių ėjo už navigaciją ir įrangą atsakingo kapitono padėjėjo pareigas, vėliau tapo už laivo saugumą atsakingu kapitono padėjėju. Dabar jis – vyriausiasis kapitono padėjėjas.

„Laive viskas vyksta etapais ir negali jų prašokti. Nėra taip, kad staiga patenki į kapitonus. Dėl to visi žino žemiau esančių pareigų darbą ir visada gali tau pagelbėti.

Aš dabar esu viso denio komandos vadovas. Sudarinėjame pirkimų planą, visas rotacijas metams į priekį, grafikus visiems savo komandos nariams, į mano pareigas įeina ir vertinimai, atvykimai, išvykimai, laivo prišvartavimai, atšvartavimai, saugios operacijos, visada bendraujame su ekspedicijos lyderiu, kiek katerių, koks šios dienos planas, koks išsilaipinimas – sausas ar šlapias, kaip užtikrinti keleivių saugumą ir t. t. Iš esmės mano darbą sudaro visos kasdienės operacijos ir planavimas į priekį.

Yra daug navigacijos, taip pat ir dokumentacijos, laivo valdymo iš vidaus. Iš tikrųjų laivas yra lyg mažas miestelis. Vyr. mechanikas atsakingas už techninę dalį, aš – už teorinę. Aš pasakysiu, ką mes turime padaryti, o jis pasakys, kaip tai padarysime. Taip visą laiką ir komunikuojame tarpusavyje“, – apie savo darbą pasakoja pašnekovas.

Paprašytas plačiau papasakoti apie rengiamas ekspedicijas, laivą ir kas į jas leidžiasi, Dominykas dalijasi, kad laivas nėra labai didelis – šiek tiek daugiau kaip 100 metrų ilgio. Toks pastatytas specialiai, kad būtų manevringas, mažos grimzlės ir galėtų įplaukti į įvairiausias siauras ir seklias vietas:

„Mums reikia patekti į tam tikras vietas, kur paprastais laivais žmonės patekti negali. Todėl laivas ir negali būti labai didelis, turi būti labai manevringas, ilgų distancijų. Taip pat laivas turi būti viskuo aprūpintas, turėti dublikatus, kad esant reikalui, pavyzdžiui, kai plaukiame į Antarktidą, Naująją Gvinėją, Australijos aborigenų kraštą, galėtume viską susiremontuoti, todėl jame turime labai daug įrangos.

Kalbant apie pačias keliones, galima sakyti, kad tai yra kaip kruizas, tik kitokio pobūdžio. Mes turime karinius katerius zodiakus, baidares, irklentes, nardymo įrangą, povandenines kameras, sonarą, kuris skenuoja ir žiūri dugną, turime katerį, kuris atskirai matuoja gylį.

Šias ekspedicijas renkasi žmonės, kurie nori patirti ką nors daugiau nei paprastoje kelionėje. Šis keliavimo būdas yra brangus ir patogus, todėl automatiškai jį renkasi vyresnio amžiaus turtingi žmonės, kuriems įdomus pasaulio tyrinėjimas. Jaunesni ir patys galėtų ką nors panašaus susiorganizuoti, o vyresni jau nori šiek tiek daugiau komforto. Mes jį suteikiame, viskuo pasirūpiname, jiems tereikia atvykti į laivą. Organizuojame žygius, plaukimą baidarėmis, nardymą, įvairių genčių lankymus, Antarktidoje pingvinų, jūrų liūtų, banginių stebėjimą. Iš tiesų niekada nežinai, ką sutiksi, todėl ir vadinasi ekspedicija.

Kartais turime tokių įspūdingų kelionių, kurios vyksta ne taip jau dažnai, į jas atvyksta ir fotografai iš „National Geographic“ ir, pavyzdžiui, labai žinomi povandeniniai videografai, kuriantys dokumentinius filmus. Mes viską darome keleiviams, bet tie žmonės paraleliai kuria turinį, kuris paskui publikuojamas pasauliniuose žurnaluose.“

Ekspedicijos, pasak D. Kneižio, turi standartinius maršrutus: žiemą (lapkritį–vasarį) visada vykstama į Antarktidą, ten tuo metu yra vasara, birželį–rugpjūtį – į Islandiją, Šiaurės Norvegiją, Aliaską, Kanadą.

Ypač įdomiomis patirtimis pašnekovas vadina keliones į Papua Naują Gvinėją, Indoneziją, kurios salos užima aštuntadalį pusiaujo, Šiaurės Australiją – aborigenų kraštą, Naująją Zelandiją, Polineziją: „Mes praplaukėme nuo pat Naujosios Zelandijos iki Velykų salos: Polineziją, Mikroneziją, Melaneziją – begalė labai gražių, skirtingų ir audringų salų. Ten – atskiras pasaulis, keletą metų galėtum vien plaukti, turbūt visko vis tiek neaplankytum.“

Ekspedicijos jų dalyvius-keleivius nuveda ir į itin atokias vietas: „Esame buvę viena atokiausių vietų pasaulyje laikomose Pitkerno salose, ten nėra oro uosto, o sąlygos tokios atšiaurios, kad tik iš trečio karto pavyksta išlipti. Ten, vidury Ramiojo vandenyno, gyvena tik apie 50 žmonių. Kasdien tokių dalykų nepamatysi, įdomu pažiūrėti, kaip žmonės gyvena atsiriboję nuo viso pasaulio ir vertina visai kitus dalykus nei mes savo moderniame pasaulyje.“

Dominykas sako jaučiantis, kad šios kelionės padeda keisti požiūrį ir formuoja asmenines vertybes.

Vyras du tris mėnesius praleidžia jūroje, paskui tiek pat krante. Kaip pats sako, tuo metu, kai nedirba, stengiasi suderinti keliones (kartais po ekspedicijų pasilieka ilgiau patyrinėti šalį, nes dirbdamas tam beveik neturi laiko), kursus, mokslus ir atostogas.

Gimęs, augęs, pradėjęs buriuoti Klaipėdoje ir čia gyvenantis, kai būna Lietuvoje, Dominykas ją vadina savo namais, į kuriuos visada gera sugrįžti.

Paklaustas, ką jam reiškia būti jūrininku iš Klaipėdos, net nedvejodamas ištaria: „Man prestižas ir garbė atstovauti tokiam miestui kaip Klaipėda, nes, jeigu ne ji, tikriausiai nedaryčiau to, ką dabar darau. Kai gyveni kitame mieste, atrodo, kad uostas, jūra, laivyba yra kažkur toli, lyg koks miražas. O, kai esi iš pajūrio, į visa tai esi labai įtrauktas.

Atsimenu, kai mažomis jachtomis plaukiodavome uoste, man buvo 10–12 metų, aplink plaukdavo laivai. Žiūrėdavau į juos susižavėjęs, galvodavau: pradėjau nuo šio mažo laivelio, gal vieną dieną būsiu tokio didelio laivo kapitonas. Tas supratimas ir pajautimas, kad to noriu, atėjo dar vaikystėje, ir Klaipėda turbūt yra viena priežasčių, kodėl visa tai darau.

Didžiuojuosi būdamas klaipėdiečiu, nes tiek šeima, tiek buriavimo mokykla, tiek jūreivystės akademija yra kertiniai dalykai, prisidėję prie mano kelio ir karjeros.“

Pašnekovas sako labai vertinantis tai, kad Klaipėda yra uostamiestis, ir Lietuva turėtų tuo didžiuotis: „Nuo senų laikų uostai buvo langas į pasaulį, per kuriuos vyko ir tebevyksta prekių eksportas ir importas, verslo ir prekybos centrai būdavo įsikūrę prie jūros, nes tai buvo patogiausias būdas gabenti krovinius.

Labai malonu žiūrėti, kad Klaipėda taip tvarkosi, nes tai yra reprezentacinis miestas. Per tą langą pas mus atvyksta labai daug žmonių, atplaukia kruiziniai laivai ir Klaipėda tampa pirmuoju įspūdžiu apie šalį turistams. Gal jie daugiau neturės progos čia užsukti, gal niekada nepamatys, koks gražus yra Vilnius ar Kaunas, Trakai ar Kernavė, bet jie pamatys Klaipėdą.

Taigi esame reprezentacinis, ne tik prekybos, miestas, o uostas yra gyvybiškai svarbus kaip arterija. Manau, turime didžiuotis Klaipėda, ją puoselėti ir skatinti tobulėti. Ne veltui turime ir Jūros šventę, kurios esmė irgi yra parodyti, kad esame jūrinė valstybė, organizuojame ir burlaivių regatas, ir kitus renginius, siekdami pritraukti žmones, kad jie atvyktų iš įvairių Lietuvos ir užsienio miestų ir pamatytų, jog esame pasaulinis miestas ir atviri pasauliui. Ir Lietuva turi didžiuotis, kad turi tokį uostą.“

Paklaustas, kaip mūsiškis uostas atrodo, palyginti su kitų pasaulio miestų, D. Kneižys įvertina keletą aspektų: „Pats uostas yra gera strateginė vieta, nes yra Kuršių nerija, Smiltynė, kuri gerai apsaugo mūsų krantines.

Tai nėra pats lengviausias uostas laivams įplaukti, ypač, jei yra stiprus vėjas. Kiti uostai, pavyzdžiui, Rygos, turi daugiau užuovėjos, yra mažiau atviri bangoms ir jūrai. Mes esame labai atviri. Bet kadangi turime labai talentingų ir gerų įgūdžių nestokojančių locmanų, matyt, šitą problemą išsprendžiame.

Įdomu tai, kad mūsų uostas yra išsidėstęs siaurai ir palei visą miestą išilgai. Kitose šalyse miestas yra kažkur pakampėje, uostą sudaro daug kišenėlių, skirtų įplaukti, jis išsidėstęs labai plačiai. Aišku, kitas klausimas čia turbūt yra ir aplinkosauginis, nes laivai, ypač dideli krovininiai, kelia nemažą tarš��. Bet labai sveikintina, kad turime suskystintų dujų terminalą.

Trumpai tariant, visada yra, kur tobulėti, bet, manau, Europos standartais esame pažangus uostas, toliau tobulėjame, atsinaujiname, gražu į tai žiūrėti.“

Baigdami šį pokalbį sugrįžtame prie jo pradžios – jūros, laivų ir kelionių po platųjį pasaulį. Paklaustas, ar kada apninka jausmas, jog visa tai tapo rutina ir galbūt nebekelia tiek jaudulio kaip anksčiau, Dominykas neslepia: „Žinoma.“ Bet iškart priduria, kad rutiną jis labai mėgsta:

„Aš labai mėgstu rutiną, nes jos mano gyvenime yra labai mažai. Kai ji ateina, aš be galo džiaugiuosi. Galbūt rutina šiek tiek sumažina budrumą, nes, kai visą laiką esi toje pačioje vietoje, atsiranda toks jausmas, kad jau viską žinai, o tada kas nors nutinka.

Pavyzdžiui, namie aš niekada nesikeliu pusę keturių ryto, o jūroje man tenka keltis. Ir kiekvieną rytą, saulei kylant, pasidžiaugiu, kad taip anksti atsikėliau. Mano darbas – labai sistemingas. Turiu maisto, sporto, mokslo, knygų skaitymo režimą. Kiekvieną kartą grįžęs iš savo kelionių jaučiu, kad aš esu tiek fiziškai, tiek psichologiškai, tiek protiškai patobulėjęs. O namuose būna visokių pagundų ir iš tos rutinos išsimuši.

Manau, kiekvienas žmogus turėtų suprasti, kad bet ką norėdami pasiekti gyvenime rutinos neišvengsime ir net neturime jos vengti. Kaip tik turime ją susikurti, nes savo gyvenime būsime tiek sėkmingi, kiek galėsime susikurti gerų įpročių. O jūra priverčia susikurti įpročius, rutiną ir, jeigu juos seki, rezultatai gali būti labai geri.

Beje, jūra mane ir išmokė, kad sistemingai dirbant viskas susidėlioja į savas lentynėles. Tai neturi būti nuobodu, kiekviena diena gali būti kažkoks nuotykis, bet tai nereiškia, kad visas tavo gyvenimas turi būti padrikas nuotykis.“